Istorija

Seniausią miesto istoriją atskleidžia archeologiniai tyrimai, kurie leidžia manyti, kad prie Masčio ežero žmonės apsigyveno neolito amžiuje. Telšių miesto  ištakų reikėtų ieškoti Insulos Džiuginėnų, Buožėnų, Siraičių piliakalnių ir gyvenviečių ribose, kurios I tūkst. pabaigoje priklausė Ceklio žemei. Telšių augimas sietinas su žemaičių kolonizacija XII– XIII a. Miestas kūrėsi ant Insulos ir Vilniaus kalvų bei jų papėdėse, kurias skyrė Telšės upelis. Į istorinius šaltinius Telšiai pateko gana vėlai, tik 1450 m., bet augo sparčiai. Telšių valsčius jau 1667 m., kaip rodo dūmų mokesčiai, užėmė 24445 kv. km. ir buvo didžiausias iš visų tuo metu žinomų 29 Žemaitijos valsčių, t.y. užėmė daugiau kaip dešimtadalį Žemaičių kunigaikštystės teritorijos. Jame taip pat būta didžiausio sodybų skaičiaus – 5233, o viename kvadratiniame kilometre gyveno 13-15 gyventojų, tuo tarpu visoje Žemaitijoje gyventojų tankumas buvo 10-12 gyventojų viename kvadratiniame kilometre. 1536 m. buvusio  karališkojo dvaro teritorijoje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, nuo jos ežero link – klebonija su ūkiniu kompleksu, vieta mokyklai ir špitolei. Ežero gatvė Insulos kalvos pietinėje pašlaitėje užsibaigė keliu į naujai įkurtą karališkąjį dvarą, stovėjusį ant Žaliojo kalno, dabartinio Žemaičių muziejaus „Alka“ teritorijoje.

1624 m. Telšiuose karališkojo dvaro valdytojo Povilo Sapiegos iniciatyva ant Insulos kalvos buvo įkurdinti vienuoliai bernardinai, pastatytas vienuolynas ir medinė bažnyčia. 1655 m. miestas smarkiai nukentėjo, kai į Žemaitiją įsiveržusi švedų kariuomenė siaubė kraštą, tačiau susivieniję žemaičiai sugebėjo priešus išvyti. 1656 m. Telšių karališkojo dvaro inventoriuje minima žydų šeima. Miesto centre XVII a. antroje pusėje tarp Insulos kalvos ir parapijinės bažnyčios atsirado prekybinis kvartalas ir žydų  gyvenamasis rajonas. 1699 m. Telšiai Žemaičių kunigaikštystėje tapo trečiu pagal dydį miestu: didžiausi buvo Joniškis ir Šiauliai, po jų sekė Telšiai, Plungė, o už juos ryškiai mažesni buvo Raseiniai.

XVIII a. pradžioje Šiaurės karo metu Telšiai smarkiai nukentėjo nuo  švedų kariuomenės, siaubusios ne tik Lietuvą, bet ir Lenkiją, miestą 1702 m. nusiaubė gaisras, o 1709 - 1711 m. kilęs maras nusinešė daugiau kaip pusės miestelėnų gyvybių. Pamažu miestas atsigavo, Telšių augimą ypač paskatino 1721 m. valdovo suteikta privilegija, kuria buvo leista Telšiuose kiekvieną sekmadienį rengti turgus ir keturis stambius prekymečius (per šv. Juozapą, šv. Stanislovą, Parcinkulę, šv. Pranciškų). 1743 m. Telšiuose vyko Telšių pavieto bajorų suvažiavimas, o jų Telšių paviete, palyginti su visa Žemaičių kunigaikštyste, gyventa daugiausia. 1764 m. Telšiuose įsteigti Žemės ir Pilies teismai, antroji Žemaičių kunigaikštystės reparticija. Telšiuose pradėjo veikti seimų sesijos, į kurias suvažiuodavo bajorai, formavosi valdininkija: pirmieji iš jų – seniūno pavaduotojas Feliksas Važinskis, teisėjai – Jonas Gorskis, Pranciškus Nagurskis, Antanas Pilsudskis ir raštininkas Juozas Gaiževskis. Teismai padarė Telšius  pusės Žemaitijos kunigaikštystės centru. Teismų tarnautojų, jų klientų  buvimas mieste davė darbo prekybininkams ir amatininkams, kūrėsi naujos karčiamos, užvažiuojamieji namai, augo žydų kahalas.

1791 m. spalio 2 d. Žemaičių kunigaikštystė buvo padalinta į 3 pavietus – Telšių, Raseinių ir Šiaulių. Nuo tada Telšiuose vyko buvusių 11 ( Gandingos, Medingėnų, Patumšių, Platelių, Šauduvos, Telšių, Tverų, Viešvėnų ir Žarėnų) Žemaitijos mažųjų pavietų bajorų seimeliai. Taigi 1791 m. Telšiai tapo svarbiu administraciniu centru, Žemaitijos bajorų savivaldos padaliniu. Čia susirinkę bajorų seimeliai tvarkė vietos savivaldos reikalus ir rinko atstovus į ATR  Seimą. 1791 m. gruodžio 6 d. Telšiai gavo savivaldos privilegiją – ją išdavė valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Jos pergamentas saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“. Ši privilegija skelbia Telšius laisvu miestu, kuriam priklausanti žemė ir namai paveldimi, renkamas magistratas ir teismas. Nurodyta, kad miestas privalo pasistatyti rotušę posėdžiams ir teismams. Tai ir buvo padaryta, rotušė stovėjo Alsėdžių ir Liepojos (dabar Respublikos ir Kęstučio) gatvių kampe. Miestui buvo suteiktas herbas: jame vaizduojamas šv. Stanislovas, prikeliantis iš kapo Piotroviną.  1793 m. Edukacinė komisija Telšiuose įkurdino triklasę mokyklą (dabar progimnaziją), kuriai 1796 m. pastatytas naujas mūrinis pastatas. Mokykla netruko išaugti iki šešiaklasės mokyklos (gimnazijos). 1791 m. buvo užbaigta statyti vėlyvojo baroko stiliaus tėvų bernardinų bažnyčia ( konsekruota 1794-05-18). Visa tai lėmė, kad XVIII a. pabaigoje Telšiai tapo bene svarbiausiu Žemaitijos kultūros ir švietimo centru ir Žemaitijos sostine.

Po Lietuvos ir Žemaitijos prijungimo prie Rusijos imperijos, valdžia dar pradžioje rodė pagarbą vietos bajorijai. Aukščiausia Telšių apskrities valdžia priklausė bajorų maršalkai (vadovui), kurį rinko bajorų seimelis. Jais buvo iškiliausių bajorų šeimų atstovai: grafas Juozapas Konstantinas Broel Pliateris, Jonas Chrizostomas, Stanislovas ir Kazimieras Pilsudskiai, Leopoldas, Albertas ir Napaleonas Titas Gorskiai, Vladimiras ir Mykolas Gadonai. Pirmasis Telšių apskrities bajorų maršalka, kurį po 1864 m. sukilimo jau rinko ne patys bajorai, o skyrė caro valdžia buvo Antanas Rione, o paskutinis – Mykolas Oginskis. Tačiau bajorų maršalkos buvo tik krašto reprezentacinės figūros, o visus administracinius reikalus tvarkė rusų valdininkai. XIX a. Telšių miesto panoramoje išsiskyrė Bernardinų kompleksas, apskrities mokykla, mūrinis iždinės pastatas, evangelikų bažnyčia, katalikų parapijinė bažnyčia ir kapinės. XIX a. sukilimai prieš rusų valdžią ir jų pralaimėjimai keitė administracijos ir valdymo pobūdį, stiprėjo rusifikacija, 1840 m. panaikintas Lietuvos Statutas, stengtasi naikinti viską, kas priminė valstybingumo tradicijas. 1816 m. uždaryta ir nugriauta Telšių parapijinė bažnyčia ir jos vietoje ant Vilniaus kalnelio 1867 m. iškilo rusų cerkvė. Valdžiai net pats Žemaičių (Telšių) vyskupijos pavadinimas pernelyg priminė istorinę Žemaitiją, todėl 1864 m. vyskupijos centras iš Varnių buvo perkeltas į Kauną. 1872 m. pradėti  reformuoti teismai, panaikinant bajorų seimelius. Telšiai iki 1905 m. buvo palikti rusų valdininkų savivalei. 1866 m. mieste buvo 315 namų. Parduotuvių ir nedidelių kromų skaičius XIX a. svyravo nuo 30 iki 50, o juose daugiausia prekiavo žydai. Smuklių, vyninių ir užvažiuojamų kiemų skaičius taip pat įvairavo: nuo 7 iki 13. Taip pat mieste buvo trys  vėjo malūnai, taip pat būta vieno jaučiais ir vieno arkliais varomo malūno. XIX a. pirmojoje pusėje mieste dirbo 69 amatininkai, iš jų 16 žydų: vyravo siuvėjai, kirpėjai, staliai, dažytojai, skerdikai, stikliai, kalviai, dailidės, auksakaliai, laikrodininkai. XIX a. pab. kūrėsi nedidelės įmonės. Jų 1880 m. būta: 2 odų apdirbimo, 3 malimo, 3 alaus daryklos, 1 midaus gamybos, 3 degtinės varymo, 1 plytinė, 2 degtukų gamybos įmonės.1898 m. įkurtas didelis valstybinis degtinės monopolis.  1900 m. atsirado vilnų verpimo ir šukavimo, tipografijos ir litografijos spaustuvė, fotostudijos, nealkoholinių gėrimų gamybos įmonė. XIX a.  – XX a. Telšiuose stovėjo rusų  kariuomenė, prie Masčio ežero buvo jų kareivinės, su sandėliais ir visa amunicija, maisto atsargomis, žirgais. Mieste taip pat būta policijos įstaigos, archyvo, mokesčių kanceliarijos, karo viršininko kanceliarijos su archyvu, maršalkos kanceliarijos, bajorų globos draugijos pastatai, žemės ūko įrangos komisijos namai, berniukų pradinė mokykla, mergaičių parapijinė mokykla, 2 monopolinės parduotuvės, 7 alinės, 1 restoranas, 5 viešbučiai, blaivybės draugijos arbatinė, arklių pašto stotis, diližanas, spaustuvė, 5 sinagogos, papirosų gilzių fabrikas, maisto prekių, žemės ūkio įrankių sandėliai. 1875 m. Telšiuose buvo įsteigta aukštoji žydų rabinų mokykla ješiva. 1876 m. atidaryta skolinamoji-taupomoji kasa, 1878 m. pradėjo veikti ugniagesių komanda. 1890 m. Telšiuose  daržinėje buvo suvaidinti pirmieji spektakliai, veikė orkestras. Tačiau mieste vyravo rusų ir lenkų kalba. Šią kultūrinę situaciją pakeitė tautinio atgimimo judėjimo banga XX a. pradžioje ir 1904 m. lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas, 1907 m. Joana Narutavičienė įsteigė mergaičių progimnaziją,o  1909 m. Stanislovo Narutavičiaus ir kitų inteligentų pastangų dėka atidaryta privati vyrų gimnazija. 1908 m. Telšius stipriai nusiaubė gaisras, sunaikinęs per 300 visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų.1909-1912 m. vietoj medinių pastatų iškilo raudonų plytų istorizmo stiliaus mūriniai namai, kurie išliko iki mūsų dienų ir išlaiko XX a. pradžios miesto dvasią.

1915 m. per miestą nusirito I pasaulinio karo banga, Telšius užėmė kaizerinė Vokietija, kuri uždraudė visas lietuviškas draugijas, mokyklas. Legaliai  veikti galėjo tik Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugija. 1916 m. telšiškiai įsteigė nelegalią draugiją „Kanklės“, kuri rengė gegužines, spektakliukus, telkė tautiškai susipratusius žemaičius. Telšiškiai aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos valstybę, jų atstovas Stanislovas Narutavičius – vienas iš vasario 16-osios akto signataras.1918 m. lapkričio 16 d. Telšiuose susirinkę 106 septyniolikos parapijų atstovai išsirinko savo valdžią, o gruodžio 12 d. nusiuntė pranešimą Lietuvos valstybės tarybai, kad yra jų šalininkai. Tačiau 1919 m. sausio mėn. pabaigoje Telšius užėmė bolševikai – rusų raudongvardiečiai. Išskirtiniai nuopelnai kovoje prieš juos priklauso karininkui Povilui Plechavičiui ir jo broliui karininkui Aleksandrui Plechavičiui, kurie suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę. Išstumiant bolševikus iš Žemaitijos  pagrindinis vaidmuo teko vokiečių kariuomenei. Po atkaklių  mūšių, vykusių vasario 20-22 d., vokiečių VI rezervo korpuso, vadovaujamo generolo Rindigerio von der Golzo (Golco), Geležinės divizijos, sudarytos iš savanorių, kariai, remiami žemaičių partizanų, išvadavo Telšius. 1919 m. kovo mėn. iš Kauno į Telšius atvyko karininkas Zaleskis ir įsteigė karo komendantūrą. Tų pačių metų vasarą iškilo bermontininkų pavojus, kuris Telšiams rimtesnio pavojaus nepadarė, tačiau jų gražinimas į Vokietiją per Telšius, miesto savivaldybei kainavo beveik 20 tūkst. auksinų.

1919 m. liepos 1 d. Telšiai tapo apskrities  centru. Tarpukariu Telšiuose aktyviai veikė įvairios  draugijos  ir organizacijos. „Saulės“ draugijos iniciatyva 1918 m. sausio mėnesį  buvo  atidaryta gimnazija, kuriai 1925 m. suteiktas Vyskupo Valančiaus vardas. 1920 m. duris atvėrė žydų mergaičių gimnazija „Javnė“, kurioje buvo mokoma hebrajų kalba. 1922 m. pradėjo veikti valstybinė mokytojų seminarija.1931 m. duria atvėrė valstybinė vidurinė amatų mokykla. Toliau savo veiklą tęsė aukštoji žydų rabinų mokykla ješiva. 1926 m., įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, Žemaičių vyskupija buvo padalinta į Kauno, Panevėžio ir Telšių vyskupijas. Pirmuoju Telšių vyskupu tapo Lietuvos nepriklausomybės akto signataras vyskupas Justinas Staugaitis. Jo iniciatyva 1927 m. atidaryta kunigų seminarija. Šalia buvusių bernardinų vienuolyno 1928 m. iškyla modernizmo stiliaus architekto Povilo Taračkovo projektuoti seminarijos rūmai. 1929-1930m. greta katedros statomi architektų Vladimiro Dubeneckio ir Povilo Taračkovo projektuoti istorizmo stiliaus vyskupų rūmai, o 1936 m. pagal Stepono Stulginskio parengtą projektą - kurijos salė (dabar Žemaitės dramos teatras). 1929 m. įsteigta vyskupijos spaustuvė, leistas savaitraštis „Žemaičių prietelius“. Savo vienuolinius namus mieste turėjo seserys kazimierietės, kurios  įsteigė privačią  mergaičių amatų mokyklą ir vaikų darželį bei Marijos Nekalto prasidėjimo seserys, išlaikiusios vaikų darželį, pradinę mokyklą, padėjusios Vincento Pauliečio organizacijai išlaikyti senelių namus.  1931 m. mieste pradėjo veikti Mykolas Augustinavičiaus įsteigtas tekstilės fabrikas „Mastis“, lentpjūvė malūnas, elektrinė. Savo veiklą tęsė degtinės fabrikas. Mieste buvo daugybė parduotuvėlių, amatininkų dirbtuvių, keletas bankų. Tais pačiais 1931 metais Telšiai tapo pirmos eilės miestu. 1932 m. Senovės mylėtojų draugija „Alka“  įkūrė muziejų, o 1938 m. ant Žaliojo kalno iš aukų buvo pastatytas modernizmo stiliaus muziejaus pastatas (architektas – Steponas Stulginskis).1934 m. mieste duris atvėrė moderni žydų ligoninė, vadovaujama Noelio Minuchino. 1934 m. katalikams po ilgai trukusio teismų maratono grąžinta cerkve paversta bažnytėlė ant Vilniaus kalvos, o stačiatikių bendruomenė ant malūno kalvos pasistatė architekto Vsevolodo Kopylovo projektuotą kubizmo stiliaus šv. Mykalojaus cerkvę, pritaikytą ankstesnėje cerkvėje buvusiam ikonostasui. 1936 m. Vyskupo Valančiaus gimnazija ir amatų mokykla persikėlė į erdvius modernizmo stiliaus pastatus, kuriuos projektavo architektai Steponas Stulginskis ir Vsevolodas Kopilovas. Vyskupo Valančiaus gimnazijoje savo kūrybinį kelią pradėjo poetai Pranas Genys, Vytautas Mačernis, Vytautas Tarvainis, rašytojas Paulius Jurkus, dailininkai Telesforas Valius, Paulius Augius-Augustinavičius, istorikai Zenonas Ivinskis, Bronius Dundulis, archeologas Adolfas Tautavičius  ir kt. Mieste 1939 m. duris atvėrė nauja Stepono Stulginskio projektuota modernizmo stiliaus 120 lovų ligoninė, vadovaujama talentingo chirurgo Leonardo Plechavičiaus. Savo veikla sėkmingai tęsė ješiva, žydų aukštoji rabinų mokykla ir prie jos įsteigta berniukų gimnazija, kuriose 1939 m. mokėsi apie 500 studentų ir moksleivių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš viso pasaulio. Šalia Telšių Džiuginėnų dvarelyje gyveno ir kūrė dailininkas žemaičių liaudies meno tyrinėtojas Juzefas Perkovskis, Siraičiuose – dailininkas Leopoldas Andrijauskas.

1940 m. birželio 17 d., sovietams okupavus Telšius, prasidėjo sovietizacija, uždaryta ješiva, kunigų seminarija, 1941 m. birželio 14 d. prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. 1941 m. naktį iš 24 į 25 d. besitraukiantys raudonarmiečiai Rainių miškelyje prie Telšių žiauriai nukankino 74 Telšių kalėjimo politinius kalinius, kurių vienintelė kaltė – Tėvynės meilė. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais buvo išžudyta klestėjusi ir miestą garsinusi žydų bendruomenė.

1944 m. Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą ir Žemaitiją, atsinaujino teroras ir sovietizacija.  Po sovietų diktatoriaus Stalino mirties, miestas pamažu pradėjo atsigauti, daugėti gyventojų, kolektyvizacijos nustekenti kaimų gyventojai kėlėsi į miestus. 1962 m. duris atvėrė stambi skaičiavimo mašinų gamykla, plėtėsi trikotažo fabriku paverstas fabrikas „Mastis“, įsteigta kelių statybos valdybą, autotransporto įmonės ir kt. Duris atvėrė penkios naujos vidurinės mokyklos, pastatyti Kosmonautų ir Masčio gyvenamųjų namų tipiniai mikrorajonai.  Tačiau senamiestis, netekęs savo savininkų, vis labiau griuvo.  Nepaisant okupacijos laisvės dvasia Telšiuose visada buvo gyva, savo ugningais tiesiais pamokslais garsėjo kun. Jonas Kauneckas (nuo 2000 m -vyskupas), mokyklos išugdė daug žymių mokslininkų ir menininkų, tai: lituanistai Donatas ir Leonardas Saukos, rašytojai Raimondas ir Stasys Kašauskai, Danielius Mušinskas, Vytautas Stulpinas, Arūnas Tereškinas, istorikai Alfredas Bumblauskas, Vacys vaivada, Adomas Butrimas, aktoriai Gražina Narmontaitė, Eugenija Pleškytė, Dalia Brenciūtė, dailininkai valerijonas Galdikas ir Vytautas Valius, politikus, Kovo 11-osios akto signatarus  Gediminą Vagnorių ir Vytautą Puplauską, Rolandą Paksą ir daugelį kitų.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, neatlaikę konkurencijos, žlugo tokie gigantai kaip „Masčio“ fabrikas ir skaičiavimo mašinų gamykla. Tai paskatino bedarbystę mieste  ir gyventojų migraciją. Tačiau gamykla „Žemaitijos pienas“ atvirkščiai, išsiplėtė, o jo produkcija, ypač kietasis sūris „Džiugas“ garsėja toli už Lietuvos ribų. 1989 m. duris vėl atvėrė kunigų seminarija, o 1998 m. – Aukštesnioji taikomosios dailės mokykla reorganizuota į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą. 1990 m. duris atvėrė katalikiška mokykla  (dabar Vincento Borisevičiaus gimnazija) – pirmoji katalikiška mokykla Lietuvoje,  atkūrus valstybės nepriklausomybę. Restauruojamas senamiestis, išvalytas Masčio  ežeras, sutvarkyta pakrantė, pastatytas amfiteatras. Miestas unikalus mažąja architektūra –  Dailės akademijos profesorių ir studentų darbais, kuriuose atsispindi Žemaitijos istorija. Mieste galima atrasti net 50 Žemaitijos simbolio – Meškos ženklų. Telšius reprezentuoja Žemaičių muziejus „Alka“, atspindintis ne tik miesto, bet ir Žemaitijos istoriją bei turintis vertingą meno kolekciją, unikalią Žemaitijos kaimo ekspoziciją – muziejų po atviru dangumi, ješivą, kurioje pristatomas Telšių žydų istorija.

Parengė: Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė Janina Bucevičė